Jos Aquiles (sav. Chanzy)

Nešina keliais obuoliukais, atpėdinu naujų arklidžių taku link naujojo savo vaikio.
- Labas, sauluži, kaip laikais? Kaip nauji namučiai?
Žirgas neramiai vaikšto ratu - ir aš dar jam gerokai nepažįstama, ir aplinka.
- Na ką, Akviliau, keliausim gal truputį su maniežiuku kokiu susipažinti?
Eržilėnas šitos minties ne baisiai sužavėtas, vis dėlto jam tenka paklusti - mat aš įeinu į gardą ir, visiškai nekreipdama dėmesio į jo piktus judesius, imuosi šukavimo.
- Vaaa taip, gerutis,- vis pašnekinu ir akylai stebiu kiekvieną judesį, kad nebūtų netikėtumų.
Keletą kartų piktokai nustumiu ne visai draugišką jo galvą, tačiau šukavimą pabaigiu be aukų.
- Štai, geruti,- paduodu jam skanėstą, iš principo nuo delno.
Jos'as kiek nepatenkintas, tačiau čia gi skanėstas - ir tenka priliesti mano delną. Tiesa, prieš tai jį apuosčius ir įsitikinus, kad viskas gerai. O kadangi gerai, girdžiu, kaip tarp didelių jo dantų sugirgžda skanėstas.
- Ar patiko? Jei būsi geras, gausi daugiau,- nusišypsau pakedendama karčius.
Pajuntu, kad einu teisingu keliu - ir Aquiles jau mažiau niurgzlus. Ta proga, užlipinu jam atsineštas apsaugas, uždedu vaikymo kamanas, prisegu kordą, užmetu minkštutį poponą ir mudu išjudam iš gardo.



Grįžtame namo lengvai pajudėję ir pralaužę dar kokį vieną ledą tarpusavio bendravime. Truputį pasipykę, bet nevermind.
Nuimu kamanas, paduodu skanėstuką ir tik tada susirenku nuo žirgo likusį inventorių. Tada Akvilių pasiekia dar vienas užsitarnautas skanėstas.
- Ech, išlepinsiu aš Tave, vaike...
Kukulis prunkšteli ir sukinkuoja galva, paglostau jį.
- Na ką, linkiu sėkmės pažindinantis su kitais arklidžių gyventojais, nepasiilk manęs per daug.
Nusijuokusi ir atsisveikinusi, iškeliauju iš arklidžių.

Praveriu snieguotas arklidžių duris - atrodo, pirmoji iš raitelių šiandien, tik pusrytukai paduoti vaikams.
- Labas, gražuti, kaip laikais?- pakutenu nosiuką ir paduodu keletą nedidelių obuolių.- Skanaus.
Šiandien žirgas atrodo gerokai labiau pasitikintis savimi ir aplinka, į kurią buvo atgabentas. Ir į mane jau palankiau žiūri.
Įeinu į gardą, iškart pridedu ranką ant kaklo ir imu šukuoti - ramiai, iš lėto, be staigių judesių. Tačiau neatrodo, kad to reiktų - Jos'as ramiai rupšnoja mano atneštus obuoliukus. Kai jų nebelieka, ima stebėti, ką gi veikiu aš. Tada imu šnekinti juodį, kutenti nosiuką - kad pasilenkus valyti kanopų, nebūtų aukų.
Tačiau vis dėlto viskas mums pasieka, ir už tvarkingą valymąsi Aquiles gauna skanėstą. Tada atsinešu išjodinėjimo komplektą - tikiuosi, lengva treniruotė neatneš man sunkių traumų, ir pradedu balnotis. Dabar žirgas nebe toks laimingas, vis dėlto jaučia, kad teks dirbti, bet vis dėlto pasibalnojam gražiai.
- Šaunuolis,- suploju delnu per kaklą, užsegdama poponą.
Pasiimu šalmą, į delnus - pavaduką ir išsivedu eržilą.



Namo grįžtam po valandos, abudu kone kiaurai šlapi, aš ne visai laiminga - o kaip galėtų būti kitaip. Nutraukiu nuo žirgo visą inventorių, numetu prie vartelių ir išsivedu juodį maudytis.

Grįžtame atgal į gardą, kur jo jau laukia paruošti pietūs ir, aš, šiaip ne taip prisivertusi, paduodu nuo delno skanėstą, paploju per kaklą, atsisveikinu ir išeinu iš gardo.

Leidusi gan ilgą laiką žirgui pasidžiaugti atostogomis ir kasdienėmis levadėlėmis su mano grūmu Sauliumi, vėl aplankau Akvilių.
- Labas, niurzga, kaip gyveni?- ir kreipinys tinka idealiai, nes mane pasitinka... dantys.- Klausyk, ar šitaip pasitinkami ilgai nematyti šeimininkai?
Ta proga eržilas skanėsto negauna, ir aš iškart imuosi šukavimo meno - nors darbo čia nedaug, viską keturiolika kartų prailgina juodžio nesąmonės.
- Ar tu apsiraminsi kada nors, siaubas,- net pykteliu.
Kai Jos'as gauna per kaklą, šiek tiek aprimsta ir pradeda piktai rankioti pietų likučius iš ėdžių. Aš tuo tarpu pabaigiu šukuoti kailiuką, šiaip ne taip išvalau kanopas.
- Na ką, galėsim eiti padirbėti. Šiandien gal truputį konkūro ragausim, jeigu pažadi neužmušt.
Atsinešu konkūrinį komplektą ir ramiai jį uždedu žirgui. Už tvarkingą balnojimąsi pavaišinu Aquiles skanėstu ir, užsidėjusi šalmą bei paėmusi į rankas pavaduką, išsivedu žirgą.



Grįžtame namo po pakankamai produktyvios treniruotės, kurios, tiesą sakant, tikrai tikėjausi blogesnės. Ir gyva likau, ir žirgas nuvargęs.
- Atrodo, kuo daugiau darbo gauni, tuo tavo nuotaika geresnė. Turėsiu omeny,- nusijuokiu nuimdama kamanas ir paduodama dar vieną skanėstą.
Pajaučiu, kad Josas į mane žiūri kažkaip draugiškiau, ir imu viltis, jog vis dėlto vieną dieną tapsim draugais - jeigu ir ne pačiais geriausias, bent jau ne priešais.
Ėdžias papildau vitaminais, kol žirgas išsirankioja skaniausius, nuimu visą inventorių ir padedu saugioje vietoje pradžiūti - Saulius turės darbelio padėti į vietą, nes pati jau nespėsiu. Žirgo nemaudau, nes lyg ir nėra žiauriai šlapias, tačiau nusausinu rankšluosčiu ir užmetu nestorą poponą.
- Na ką, juočki, sėkmės toliau ilsintis, tave dažnai aplankys Saulius. Tikiuosi, susidraugausit judu, o ir manęs nepamirši.
Pakedenusi karčius, paduodu dar vieną skanėstą ir išpėdinu iš gardo.

- Labas, mažiau, kaip gyveni?- pasisveikinu ir vėl atsidūrusi prie jo gardo po ilgoko tarpo.
Žirgas keistai į mane žvilgteli, ir aš tik trūkteliu pečiais, pakišdama pro virbus jam obuoliuką. Įėjusi į gardą, iškart pasiimu šepečius, tačiau čia prasideda jau seniai pamirštos problemos - kandžiojimaisi, spardymaisi, bėgimai ir panašios nesąmonės.
- Nu kas tau daros, brangenybe, ego įžeistas, ar čia kaip? Nepatinku aš tau, tai galiu išeit, nelabai matau problemą.
Kelioms minutėms Jos'as aprimsta ir leidžiasi šukuojamas, tačiau kai pereinu prie kitos nugaros pusės, viskas vėl kartojasi.
- Paskutinis įspėjimas,- piktai tarsteliu, nes matau, kad gražiuoju su juo nieko nebus.
Šiaip ne taip išblizginu kailį, tada imuosi šukuoti karčius ir uodegą. Čia dar irgi vos ne vos susitvarkau, bet kai tik ateina laikas valyti kanopas, Jos'o monospektaklis kartojasi trečią kartą. Dabar jau aš parodau savo užsispyrimą ir, numetusi šepečius į dėžę ir netarusi nė žodžio, išeinu iš gardo.
"Sugrįšiu kada nors, kai gyvybei pavojus negrės",- pamanau pati sau. Ir vėl išeinu į šaltą žiemą.

Apsilankau pas vis dar mano rūstybę užsitraukusį Jos.
- Laba,- sumurmu ir įeinu į gardą.
Neištiesiu skanėsto, neperbraukiu delnu per nosį ar kaklą, nepakalbinu. Tiesiog šaltai pasiimu šepečius ir tyliai imuosi šukavimo. Jokių pagyrimų. Jokių meilumų. Jokių šyptelėjimų. Pastebiu akies krašteliu, kas Aquiles labai keistai į mane žvilgčioja, ir pasimetęs mąsto, kas čia per nauja taktika šiandien. Va va, nauja. Ir, tikiuosi, pasiteisins. O jeigu ne - bijau, kažkam teks palikti mano žirgų sąrašiuką. Nes mes niekaip nesusijosim, o kiekvieną kartą žudytis... tikrai ne man.
Baigusi šukuoti žirgą, lygiai taip pat šaltai pakerpu uodegą bei karčius. Tada atsinešu išjodinėjimo komplektą, nes paskutinė treniruotė buvo konkūro, ir viską sudedu žirgui. Tinkamai suveržusi dirželius ir tik pavaržą palikusi laisvą, užsidedu striukę, šalmą ir išsivedu žirgą iš gardo.



Grįžtame namo po valandžiukės, ir mano nuotaika visiškai nepasitaisė. Net neįsivaizduoju, ką dar daryti, kad ši mažas velniukas mane prisijaukintų. Arba.. aš jį.
Nuimu visą inventorių ir į ėdžias įmetu keletą skanėstų, kurių, tiesą pasakius, žirgas nė trupučio nenusipelnė.
Sutvarkau gardą, nusausinu vos vos sušilusį žirgą ir pakviečiu Saulių, kad man pagelbėtų.
- Manau, Tu ir šiaip su Jos'u žymiai geriau sutari, teks man eiti pas tave treniruotis, kaip bendraut su žvėrim.
Kiek pastoviniavusi garde bemąstydama, ar dar nuveikti čia ką, galiausiai susirenku inventorių ir išeinu.
Neatsisveikinusi. Netarusi nė žodžio.

Kadangi panelė Chanzy yra visiškai darbuose paskendusi moteris, šiandien didžiausią darbą - visą žirgo paruošimą atliko specialiai dėl Jos'o į Satiną atlėkusi Viltė.
- Labas, miela, jau baigei? Super, kaip tik turiu laisvesnę valandėlę, prajosiu šitą žvėrį.
Keletą sekundžių pakalbinusi Viltę, paimu kažkodėl į mane agresyviai žiūrintį Jos Aquiles ir išsivedu pas kitas, jau laukiančias manęs treniruotei. Su Vilte susitariame susitikti po jos.



Parlekiame namo po smagios ir man šiek tiek gėdos padariusios treniruotės, bet vis dėlto paskatinu juodį skanėstu. Viltė manęs jau laukia, tad nė neužeinu į gardą - paduodu pavaduką jai, apkabinu abu ir, atsisveikinusi, išlekiu.

Žirgas, kurį joti noru nedegu - tad greičiausiai pakaks tik pravaikymo. Sukandusi dantis, prieinu prie kaip visad susiraukusio ir susinervinusio Jos'o.
- Labas, kaip laikais?- paklausiu, bet jau žinau atsakymą.
Paduodu skanėstą, kurį nenoriai paima nuo mano delno - tikriausiai bėda ir yra mano delnas; įeinu į gardą, iškart laukdama bėdos. Imdama šepečius, vis atsisuku pažiūrėti, ar negresia dantys, bet kažkaip išvengiu jų. Šukuodama, viena ranka visą laiką glostau kaklą, taip nukreipdama žirgo dėmesį.
- Šaunuolis,- pagiriu, kai kailiukas pasiekia gražumo stadiją.
Paduodu dar vieną skanėstą, kuris, žinau, mūsų santykių nepataisys, bet negi gaila?
Padėjusi šepečius į dėžę, atsinešu iš už vartelių vaikymo balnelį ir kamanėles, taip pat apsaugas. Išsisukusi nuo dar vieno bandymo mane nužudyti, uždedu viską ir prisegu kordą. Tvirtai jį laikydama, išsivedu žirgą.


Namo parpėdiname po maždaug 45 minučių, kurios mano gyvenime tikrai labai prailgo. Po daug nesąmonių, net skanėsto nebeduodu. Vos nuėmusi inventorių, įdedu į ėdžias vitaminų ir palieku šitą nesąmonę, pavadinimu žirgas ir vardu Jos Aquiles, apmąstyti nuveiktus darbus.
Įdomu, ar kada nors gyvenime mudu sugebėsime susibendrauti?