Atskubame į ganyklą su mažyliu Passo. Šis net dega, kaip nori pagaliau ištrūkti iš manęs ir dumti kur akys užmato - arba tvora leidžia.
- Na bėk jau, bėk,- nusijuokiu ir nusegu kantarą.
Kaip vėjas, gražuolis išnyksta jau po sekundės. Dar sykį nusijuokusi ir uždariusi vartelius, palieku Passo siausti su saule.
♪ ♪ ♪
Grįžtu po pusdienio, ir randu Passo besivoliojantį.
- O aš tiek tave valiau, murziukau..
Įeinu į ganyklą ir einu mažiaus link, o jis, žinoma, bėga - tačiau galiausiai sąžinė užgraužia ir sugrįžta. Apkabinu jo storėjantį kaklą ir uždedu kantarą - draugiškas, bet efektyvus manevras.
Klausinėdama, kaip sekėsi ir nesulaukdama atsakymo, išsivedu jį namučio.
