♪ Argentum Midnight

Priekyje vesdamasi Debussy, o už savęs girdėdama taukšinčius Viltę ir Argentum, pasiekiu gardus, kuriuose šie du mažyliai gyvens. Na, ne tokie jau ir mažyliai, bet...
- Na, gražuoliai žavuoliai eržilėnai, kaip Jums naujieji namučiai? Viltė, žinoma, giria, bet ką manot jūs?

Įvedusi į gardą Debussy, perimu iš Viltės Argą. Padavusi ir jam skanėstą, pakartoju įvedimo ritualą ir šiek tiek užsibūnu garde - mat juodis skiria man gerokai daugiau dėmesio. Tad visi trys (su Vilte, žinoma) aptariame naująsias arklides ir jų privalumus, pakankiname Argentum ir palepiname jį skanėstais.
- Na, viskas, labanakt, aš dar pasimokysiu kiek šiąnakt. O ryt pasistengsiu aplankyt,-apsikabinusi abudu, atsisveikinu.

- Labas, gražuoli, kaip laikais?- pasisveikinu tiesdama skanėstą dar vienai savo meilei.
Žirgas prunkšteli ir nuo delno sušlamščia tai, kas jam pasaulyje bene labiausiai patinka.
- Na, kaip gyveni, kaip nauji namučiai? Ar esi patenkintas?
Šnekindama, įeinu į gardą ir iškart pasiimu šepečius - milijono metų neturiu, tad bent ant pasiplepėjimų laiko kiek sutaupysiu.
Išblizginu kailiuką, sutvarkau uodegą, karčius - ir netgi šonu kasytę supinu, kad jau atsiaugino juodis juos.
- Jetau, koks Tu gražus, žiūrėk ir pavydėk tik...
Padavusi dar vieną skanėstą, atsinešu saulėtai geltoną konkūrinį komplektą ir jį visą uždedu. Dabar žirgas atrodo kaip iš paveiksliuko - ir išsitraukusi iš kišenės telefoną nufotografuoju.
- Kaip gaila, kad neįsimečiau šiandien fotoaparato... Na bet ir šito daikto nuotraukų kokybė man patinka.
Užsidedu pirštines ir paimu į rankas pavaduką. Suplojusi delnu per kaklą ir nuo kojos nubraukusi šiaudą, išsivedu Argentum.


Grįžtame namo po nesunkios, bet pradžiai sugrįžimo labai tinkamos treniruotės. Kaip visad, nusivilti Argu neteko.
Vandens neužsuku, nes žirgas praktiškai net nesušilęs - taip lengvai dirbom.
- Na, kaip, lašinukus mest patinka? Nes dabar tai jau toks įmitęs gerokai esi, nors negaliu pasakyti, kad tau tai labai netiktų,- nusijuokiu.
Nuimu inventorių ir padedu jį už gardo vartelių. Sugrįžusi atgal, patikrinu kanopas ir šiaip apžiūriu, ar viskas gražučiui gerai. Pašnekinusi ir palepinusi vitaminais, atsisveikinu - nors pažadu pakutenti jį dar sykį prieš išlėkdama namo.

Atpėdinu pas storulį, nešina krūva inventoriaus.
- Labas, zuikiau, ką veiki?
Šis akivaizdžiai pusryčiauja, tad obuolys jo nepaperka ir man tenka tiesiog eiti į gardą ir pradėti šukavimą. Deja, net ir čia šaunuolis nekreipia į mane jokio dėmesio.
- Kas čia, ignoras? Kaip suprast?- nusijuokiu.
Baigiu šukuotis lygiai tuo pat metu, kaip ir Argentum savo pusryčius.
- Na, dabar gal jau ir man dėmesio liks, mažas išalkęs žvėrie?
Pagaliau atiduodu gražuoliui obuoliuką, ir atsinešu jojimo inventorių. Niekur neskubėdama, uždedu jį žirgeliui, sutvarkau ir pasigrožiu. Tiesa, su pavarža buvo dideliųųųųųųųųų bėdų, na, bet ką padarysi - čia jau iš dalies ir mano kaltė.
- Na, gražuoli, pasirengęs šiandien paprakaituoti?
Argas nelabai sužavėtas šios idėjos, bet vis dėlto klusniai išseka man iš paskos.


Abudu gerokai sušilę, parpėdiname namo.
- Aha, Tau gerai, tingėsi dabar šimtą metų, o man...
Nuėmusi ir prie gardo padėjusi inventorių, išsivedu gražuolį maudytis.

Grįžtame atgal, ir šiandien didžiuojuosi tuo, kad pagaliau išmokau maudyti juodį ir neišsimaudyti pati.
Kiek pašnekinusi žirgių, apžiūrėjusi jį ir nusausinusi vietas, kažkodėl dar likusias drėgnas, atsisveikinu iki kito sykio.