Noir Défouler

[You must be registered and logged in to see this image.]
Noir Défouler

Žirgo veislė: Holšteinas
Žirgo amžius: 2006 09 06
Žirgo lytis: eržilas
Žirgo ūgis: 177cm
Žirgo paskirtis: išjodėjimas, šokdinamas

Informacija apie kilmę ruošiama...

Mūsų su Noir istorija - po treniruotės su saviškiu Quintago vaikštinėjau arklidėmis. Apžiūrinėjau kitų žirgyno raitelių žirgus. Akis užkliuvo už juodžio, ant kurio gardo puikavosi Wunderbar vardas. Žirgo savininkė - Gint. Nusprendžiau su ja susisiekti - vis tik dalinomės tomis pačiomis arklidėmis. Nuostabaus juodžio savininkė leido man jį auginti. Jau susipažinus išaiškėjo nuostabus ir šelmiškas, ugningas žirgo charakteris, tad pasitarusi pakeičiau žirgo vardą į Noir Défouler - Juodasis Išdykėlis. Aukštas, grakštus plačių ir elegantiškų judesių, galingo šuolio savininkas nebijo parodyti savo charakterį po balnu. Noir reikalauja tikslumo ir kantrybės, tačiau garde, išėjus pasivaikščioti šis žaismingas žirgas pavergia visų širdis - jis drąsus, ištikimas ir ištvermingas draugas.

[You must be registered and logged in to see this image.]

ŽIRGAS ĮVESTAS GRŪMĖS.

-

Vos sužinojusi, kad gražuolis Noir jau atvažiavo, atlekiu į naująsias arklides. Dar spėju ateiti, kai žirgas stovi prie gardo, laikomas Lauros, nenurengtas po atvažiavimo. Prieinu ir pasisveikinu su grūme, išsitraukiu iš kišenės skaniukų ir pasiūlau žirgeliui. Nesu aukšta, tad aukštas žirgas tikrai atrodo įspūdingai mano akimis. Pasilenkiu nuimti jo kelioninių apsaugų, keliaudama ranka per kaklą iki priekinės kojos. Jaunas eržiliukas stovi ramiai, nesiblaško. Nusišypsau tarsi sau ir nurengusi žirgiaus gūnią sulankstau ją ir padedu prie gardo.
- Tai sveikas atvykęs, Išdykėli,- pasakau žirgeliui vesdama jį į gardą.- Šiandien apsiprask, o ryt eisim pasivaikyti ir susipažinti su aplinka.
Padavusi dar saują skaniukų išbėgu iš gardo tvarkyti kitų reikalų - vežtis inventoriaus ir įsikurti naujose arklidėse.

Pasiskolinusi kito savo žirgelio inventorių, kadangi Juodžio dar neatvežtas, ateinu prie Išdykėlio gardo. Visą inventorių palikusi prie durų praveriu jas ir iš kišenės išsitraukusi skaniukų, prieinu prie žirgelio. Noir stovi iškišęs galvą pro langą, kadangi durys neatidarytos.
- Labas, gražuoli,- sakau plekšnodama per plačią juodžio krūtinę, o kita ranka paduodama skaniukų.
Galiausiai atsiviliojusi Noir į gardo priekį uždedu jam kantariuką ir prisegusi virvę prisirišu koridoriuje, kur šviesiau. Ten pradedu valyti juodį guminiu ir minkštų šėrių šepečiu, tada supurškiu jo kailiuką blizginančiu šprajum, iššukuoju uodegą, karčius ir iškrapštau kanopas.
- Švarus,- sakau imdama bintus ir jais bintuodama plonytes Defo kojas. Pabaigusi kantarą pakeičiu kamanomis, prisegu kordą ir paėmusi botagėlį išsivedu Išdykėlį palakstyti ir susipažinti su aplinka.

Po smagaus pabėgiojimo parvedu juodį namo. Šis sušilęs, bet nepavargęs, tad eina plačiu koridoriumi dairydamasis į visas puses, švaistydamasis uodega, kiek parietęs galvą, pasistrykčiodamas. Mintyse nusijuokiu - tikras eržilas :) paglostau žirgelį sustabdydama jį prie gardo, kur pasilenkiu nubintuoti kojų. Defas kantriai stovi, o nuėmus kamanas pats nueina į gardą. Išsitraukusi iš dėžės paduodu jam morką ir perbraukiu ranka raumeningą kaklą.
- Na, gražuoli, dabar galėsi pailsėti,- pasakiusi išeinu iš juodžio gardo.

Persirengusi ir rankoje nešdama naują Noir'o inventorių prieinu prie jo gardo. Žirgelis iškišęs galvą, kaip ir daugelis kitų, laukia kol prie jo prieisiu. Padėjus balną ant laikiklio, pakabinus kamanas, pobalnį ir ant žemės padėjus šepečių dėžę smalsus žirgelis pauosto balną, jį lyžteli. Atidarius gardo duris subaru žirgelį.
- Tik jau nebandyk gražti balno!
Užmovus juodžiui kantarą pririšu jį koridoriuje, greitai braukiu šepečiais per trumpą jo kailiuką ir po gerų penkiolikos minučių baigiu valyti, tada iškrapštau kanopas, iššukuoju karčius ir uodegą. Paglosčiusi žirgelį paduodu jam skaniuką ir pradedu bintuoti kojas naujais bordo spalvos bintais. Baigusi dedu ant nugaros pobalnį, kailiuką ir balną, susegu lipukus, pavaržą. Žirgelis išpūtęs pilvą, tad pavarža sunkiai sueina. Galiausiai ją susegus pūškuoju uždususi ir atsiremiu į juodžio šoną.
- Tu ką, nori mane palaidoti?- juokaudama klausiu žirgelio dėdama jam kamanas.- Keliaujam, eržile.

Po nelengvos treniruotės parvedu žirgelį į arklides. Greit nubalnojusi, nuėmusi kamanas ir nubintavusi ilgakojį įvedu į gardą. Pavaišinu jį skaniukais, įtrinu kojas šaldančiu geliu.
- Na, tai kaip tau, gražuoli, Satinas?
Lėtai tvarkydamasi inventorių neuždarau gardo durų. Pro jas juodis iškišęs galvą kaulija skanėstų, o aš žinoma susilydau nuo jo žvilgsniu ir sušeriu visą maišelį morkų.
- Ot neklaužada tu, iki.

Atkeliauju pas eržilioką jau po varžybų pastatytą į gardą. Jo kailiukas dar blizga po varžybų. Kad ir nepasiekėm aukštų rezultatų, vis tiek didžiuojuosi juodžiu.Garde jį pavaišinu morkom ir užmaunu kantarą. Pakėlusi po kanopą jas iškrapštau, tada perbraukiu šepečiais uodegą ir karčius, nubraukiu pjuvenas nuo kailiuko ir prisegusi kordą išsivedu energijos pilną žirgą.



Po geros valandos pargrįžtam su juoduku. Šis jau išsilakstęs, taad eina ramiai, nuleidęs galvą. Garde nuimu jam kantarą, užmetu ploną gūnią, kad neperpūstų, nes arklidės durys varstomos ir varstomos. Pusvalandukui išjungiu girdyklę ir pavaišinu žirgą sultinga morka.
- Pailsėk, gražuoli.