Pučiant nemaloniam vėjeliui, pro debesis karts nuo karto išlendant menkiems rudeniškos saulės spinduliams, nešina iš Le Mont d'Or pasiskolintu inventoriumi patraukiu pas Staminą. Nuostabios spalvos kumelė iškišus galvą pro langą į lauką stebėjo aplinką. Priėjusi prie jos padaviau morką ir užmovus kantarą ir prisegus virvę nusivedžiau valytis į gardo priekį. Pirmiausia supuršikiau kailį žalias ir rudas dėmės širmiem arkliam šalinančiu ir blizgesį suteikiančiu purškalu, o tada pradėjau guminiu ir natūralių šėrių šepečiu brūžinti trumpą, vos kelų milimetrų kailiuką. Kumelė greit pradėjo spindėti, tad pasikeičiau šepečius ir iššukavau uodegą, karčius. Tada iškrapščiau kanopas. Nusprendžiau suimti uodegą paprastu pynimu iš šonų. Baigus suimtas uodegos kaulas viršuje ir papurusi balta uodega atrodė nuostabiai. Greit pabalnojau kumelę, užmoviau ir susagsčiau kamanas.
- Tikiuosi po balnu sutarim taip pat gerai kaip ir čia, gražuole.
Užsimetusi ant galvos šalmą, pasiėmusi steką išsivedžiau pirmą kartą jot šią nuostabią kumelę. :)
Po treniruotės grįžome namo. Kumelė gal ir nelabai patenkinta, kad teko dirbti, bet vis tik smagiai prasilėkusi sekė man įkandin. Prie gardo ją nubalnojau ir padaviau morką ir plačiai atvėrusi duris įleidau kumelę. Ten kiek pasicackinom, išleidau uodegą, papurškiau ją šprajum.
- Ačiū už treniruotę, išdykėle,- atsisveiknau su kumele iš išskubėjau. :)
