Konkūro maniežas

Ateinam į konkūro maniežą su Quidam's. Senokai čia bebuvom, tai reikia apsižvalgyt, patikrint, ar viskas vietoj.. :D Sustojam prie sienelės. Nuimu poponą, išleidžiu kilpas ir per skylę paveržus pavaržą, užsirioglinu. Susirenku pavadukus, pradedam žingsniuoti. Apeinam porą ratų, pralankstom kaklą, padarom lenkimų, daug įvairių pratimų. Po penkių minučių vėl sustojam prie bortelio, nusiimu striukę ir užmetu ją netoli popono. Grįžtam į maniežą ir iškart pradedam risčiuoti. Duodu žirgui gan laisvą pavadį, kilnojuosi. Apibėgus porą ratų palei sienelę, pasisukiojam tarp kliūčių, susukam nemažai voltų. Nežinau, kieno čia padarinys - ar šiaip gero nusiteikimo, ar dėl to, kad uždėjau meksikietišką kapsulę, tačiau žirgas labai gerai atsako ir į rankų, ir į kojų komandas. Taip gerai, kad net keista. :D Artėjant mūsų draugystės "jubiliejui" (po poros mėnesių sueis metai, kaip bendraujam) visai neprošal būtų sušokti kokiam mažam konkūriuke, tad porą kartų prabėgam kavaletes ir paimam mažulyčius, apšilimui skirtus kryžiukus. Kadangi jau seniai sėdėjau konkūriniam balne ir tuolabiau - šokau, pirmus kartus šiektiek prarandu pusiausvyrą, tačiau greit susiimu ir susitvarkau. Pasikeliam zovadą. Neleidžiu eržilui įsišėlti, laikau kontaktą ir po truputį sugrupuoju jį, gražiai, energingai apzovaduojam porą ratų. Paklaidžiojam tarp kliūčių, pasikeičiam kryptį, o kartu - ir koją. Dar pazovaduojam į kitą pusę, tuomet pereinam į risčią ir vėl pašokinėjam per kryžiukus. Šiandien manieže sustatytos kliūtys visai nedidelės, galima sakyt net juokingos - kaip tik mums. Pradžiai iš risčios paimam nedideles lygiagretes, statmenėles ir šiaip, prasišokinėjam plius minus iki metro. Šiektiek sušylam, o praėjus maždaug penkiolikai minučių, stabdau žirgą į risčią. Susinormalizavus bėrio kvėpavimui, pervedu jį į žingsnį, paploju per kaklą ir laisvu žingsneliu pasivaikštom. Po poros minučių užsidedam poponą ant nugaros, ir dar kelias minutes pavaikštom. Galiausiai sustabdau eržilą, susegu popono sagtis, pati užsimetu ir užsisegu striukę, šiaip ne taip atsidarom maniežo duris ir išeinam į tamsą ieškot namų.

Atkulniuojam į maniežiuką su Perseval - o kuo gi daugiau. Tarpdury susitinkam tingų prižiūrėtoją, kuris, rodos, tikėjos šiandien pasiplauti anksčiau.
- Oh, sveiki, kokių kliūčių šiandien reikės?- graudžiai jis paklausia, sukdamas atgal.
- Ką jau čia, pati susikilosiu, nedidelė bėda - pačios kaltos, kad naktibaldos, jūsų tikrai nebelaikysim,- nusijuokiu.
Šis net nušvinta, ir, pasitikslindamas, ar tikrai girdi ką girdi, ar aš neapsigalvojau, o galiausiai linkėdamas geros treniruotės ir dar geresnių naujų metų, palieka mudvi vienas.
- O, ramybė,- kreipiuosi jau į žirgą, paleisdama jos pavaduką, užsukdama prie kaklo, kad nenutrauktų.
Išsiimu iš kišenės telefoną bei nedidukę, bet galingą kolonėlę ir įsijungdama muziką.
- Nemanau, kad kam trukdys, o man šiandien norisi ne vien tylios treniruotės.
Pasirenku ramesnę muziką, kad nemaišytų dirbti, tada truputį pagarsinu ir paveju Perseval pasilakstyti - o aš tuo tarpu imuosi kliūčių. Sužiūriu, kad maršrutukas čia palyginus geras, tik aukščių pabaigoje norėtųs didesnių. Taip pat pasigendu kavalečių, todėl atsitempiu jas ir išdėlioju. Tada sukeliu aukščius, kol paskutinė statmena tampa lygi 1,7 metro.
- Na, išbandysim šiandien, ką dar sugebam,- garsiai pamąstau.
Pasivijusi truputį elegantiškai dūkstančią mažulę, dar šiek tiek pabėgioju su ja, kad apšilčiau, ir tik tada stabdau.
- Na ką, dirbsim, groži, lašinukus mesim.
Ištraukiu kilpas, priveržiu pavaržą, tada nusimetu striukę ir šoku į balną. Tada vėl numetu pavaduką, ir leidžiu jai ramiai pasivaikščioti.
Apšylame, tada susirenku pavaduką ir keliuosi risčią. Iškart išmetu kilpas, nusišypsau pastebėjusi, kad dabar jau viskas gaunasi kaip norėčiau. Netgi susuku voltuką, tačiau po to vėl pasigaunu kilpas ir suku dar vieną, tada - serpantiną. Aprisčiuojame dar vieną ratuką, tada stabdau arkliuką, plodama per kaklą ir taip dėkodama už puikią pradžią.
Pailsime, tada vėl keliuosi risčią, sužaidžiu pavaduku. Perseval idealiai susirengia, ir net pačiai man keista, kaip idealiai viskas šiandien gaunas - lyg sviestu patepta, mudvi judame tobulais voltais ir serpantinais, netgi šiaip, įdomumui, prabėgama per įstrižainę.
- Nugi osom, ką galiu pasakyt, gal su Tavim kas iš manųjų dirbo? Viltė?- bet lyg ir nesigyrė... tad belieka džiaugtis, jog mudvi vėl tokia pat nuostabi komanda, kokia buvome kažkada.
Pasiilsime, tada iškart keliamės zovadą ir apsukame du ratus, po jų grįžtame į risčią ir perbėgame kavaletes, paimame kryžiuką. Po jo - vėl zovada, apsisukame ir vėl imame tą patį kryžiuką.
- Na, nepailsai?- patikrinu, leisdama dabar kiek ilgiau jai pasivaikščioti.
Vėl kylame į zovadą, ir dabar jau pradedam maršrutą. Statmenos, mūriukai, kryžiukai, lygiagretės, vėl šiek tiek statmenų ir netgi pati aukščiausioji, pastatyta tik dėl iššūkio - pranyksta LABAI žemai po mumis... Mano veide tiesiog žiba šypsena, o Perseval kaklas jau pasidabina prakaito karoliais. Kaip ir mano kakta.
Kai po truputį sustojame, tik tada suvokiu, kaip labai pavargau.
- Kokia Tu nuostabi, saule,- energingai ploju delnu per kaklą ir galiausiai visiškai apsikabinu.
Vis dar degdama tuo, kokia tobula mano meilė, nušoku žemėn, ir vos neatsisėdu - kojos visiškai nebelaiko. Tad prisėdusi ant sienelės (taip, apgailėtina) sutvarkau kapsulę, kilpas bei pavaržą, uždedu poponą ant šlapio žirgo, truputį pavedžioju šiaip ne taip, ir galiausiai nusprendžiu gabentis namo, kur galėsime pailsėti ir išsimaudyti. Na, bet svarbiausia - pailsėti. Tad mintyse atsiprašau prižiūrėtojo, kuriam ryt teks šiek tiek padirbėti atstatant pradinį maršrutą, ir, susirinkusi telefoną, išjudu namo.

Atsivedu Romanov'ą į maniežą. Žirgas karpo ausimis ir nerimsta. Uždariusi duris pasivedu prie sienelės ir prisiveržus balną ir išsitraukus kilpas užsėdu. Žirgas iškart pajuda pirmyn ir energingu žingsniu žengia į priekį. Paglostau jo šiltą kaklą ir švelniai prisiimu pavaduką.
Apėjusi du ratus, pradedu lankstyti galvytę, švelniu kontaktu ir blauzda vis paragindama jį aktyviau žengti. Žirgas atrodo kietas, tačiu jautrus. Nusiėmusi poponą ir adėjusi ant sienelės, pradedu risčiuoti. Pradžioj ramiau, švelniau, paskui aktyviau ir reikliau apšildau žirgą prieš tikrą darbą antroje risčioje. Jam pradėjus atminkštėti, pašvelninu ranką, retkarčiais pereidama į žingsnį ir patikrindama jo stabdžius. Žirgui apšilus mes pažingsniuojame ir kylame antrai risčiai.
Dabar jau aktyvindama ir reikalaudama jam save nešti ir dirbti tiek priekiu tiek galu, pati stengiuosi kuo mažiau spurdėti balne. Tačiau tai padaryti ne taip lengva, kaip paglaovoti. Dėdama visas pastangas įdėdu balnan ir nuleidus kulną kuo žemiau mėginu išsedėti. Tačiau užpakalis balne nelimpa, o koja tabaluoja kaip sulaužyta. Vėl imu kilnotis ir viskas daugmaž susitvarko. Užbaigusi antrąją risčia, numetus pavaduką apeinu tris ratus ir ryžui nespėjus visiškai aptingti pasiekliu zovada. Nenorėdama perkrauti jo darbu lengvai laikydama kontaktą su snukiu aš apzovaduoju kelis ratukus iš kairės kojus ir tiek sviduriu pasikeitus kojytę, tiek pat ir iš dešinės.
Baigus darbą užmetu poponą ant kiek sukaitusio savo Ramuko ir pažingsniuoju. Jam kiek atsikvėpus nušoku žemėn, susitvarkau kilpas, atveržiu balną ir išsivedu jį namo.