Konkūro žolinė aikštė

Ateinu su Magic Daude į konkūro aikštelę. Sustojame ir užsidengusi ranka saule nužvelgiu kas čia per aikštė.
-Na ir didžiulė,- pasakau sau panosėje ir nusivedu žirgą link laisvėsnės lievos kur nėra kliūčių. Nuo to karščio visiškai nekyla rankos dirbti, bet ką padarysi- reikia. Prisisegu žirgą prie kordo ir atsitraukusi, kad išsilygintu per visą ilgį balsu paraginu žirgą į risčią. Pirmiausiai ramele risteles vos vilgdami kojas prasimankštinam, tada pasikeliu žirgą gyvesniu žingsniuku. Taip parisčiavus kelis ratukus susistabdau žirgą ir leidžiu jam pavaikščioti, tada vėl kimbam į darbą tik pasikeičiam puses. Iš pradžių leidžiu žirgui parisčioti lengva ristele, tada vėl pasikeliam į gyvesne. Kai atsibosta daryti tą patį per tą patį, pasikeliu žirgą į zovada ir stebiu kaip galingais šuoliais jis lekia ratu pro mano akis. Spėju susimąstyti, kad žirgai nepaprastai protingi ir stiprus gyvūliai. Galiausiai prabustu iš savo svaju kai žirgas įsijautęs zovaduodamas pradeda juokingai mataruoti galvą ir šokinėti į visas puses, tada tenka stabdyti Magic'a, nes žinau, kad kai jis įsisiautėje jį sustabdyti ir sulaikyti yra beprotiškai sunku. Pagaliau kai man pavyksta žirgą nuraminti, mes pakeičiam puses ir vėl parisčiojam, tik šį kartą į zovada nesikeliam. Taip lėtai ir nuobodžiai slenka minutės, kol suvokiu, kad čia nieko gero nebus, mes saulės smūgi tik gausim ir bus dar blogiau. Susistabdau žirgelį, paplekšnoju jam per kaklą, nuimu kordą ir greitai liuokteliu į balną. Paraginu žirgą į zovada ir mes išskuodžiam iš konkūro aikštelės link miško ir ten tekančio upelio.

Šiandien trokšte trokšdami rimtai padirbėti (na, bent jau aš), atlekiame į žolinę aikštę su Argentum. Prie sienelės susitvarkiusi kilpas, pavaržą, šoku į balną. Gan laisvais pavadžiais, apeiname keletą ratų.
- Na, zuiki, šiandien tinginiaut tikrai netinginiausim, tad keliam risčią.
Švelniai sudirbu blauzda, ir juodis energingai pereina į risčią. Po dviejų ratukų, sužaidžiu pavaduku ir susirengiu galvytę.
- Šaunuolis,- pagiriu.
Iškart sukame voltą, po jo - serpantiną. Pavyksta pavydėtinai gerai, tada - pusė rato risčios ir šiek tiek poilsio. Tada - vėl risčia, šįkart jau nuo pirmo žingsnio taisyklinga ir plati. Paimame vieną kryžiuką, iš abiejų pusių, kaip visad, ir vėl susukame du voltus, po to - pasivaikštome.
- Na, kaip ant žolytės dirbti? Patinka?
Kaip liūdna, kai žirgas neatsako... Na bet bent jau man čia žymiai labiau patinka - ir darbas rimtesnis, ir jautiesi lyg varžybinėje aikštelėje.
Kad Argentum pernelyg neužmigtų, vėl keliamės risčią, o po jos iškart - zovadą. Kiekvienas perėjimas pavyzdinis, ir neatsidžiaugiu gražuolio darbu.
Apzovaduojame pusantro rato, tada sukame link centro, išsitiesiname ir šokame per metrinę statmeną. Pradžia sėkminga, nors aukštis ir nemažas, Argui tai pasirodė lyg eilinė kartis. Šuoliuojame tiesiai, pakeliui įveikiame lygiagretes ir dar vieną statmeną. Įstrižai peršuoliavę visą aikštę, pusę ratuko zovaduojame lygiai, vėl sukame kairiau ir šokame per lygiagretes. Šįkart užpakalinės kanopos subarškina kartį, bet vis dėlto nenumetame - ir už tai žirgą pagiriu. Pastebiu pirmuosius prakaito lašelius, ir nusprendžiu ilgai arkliuko nebekankinti.
Pasimalame tarp kliūčių, porą jų dar paimdami - statmenukių, aukštesnių nei metras - gerokai nuvargstam abudu, nes prieš vieną jų Argentum nusprendė pademonstruoti, kad vis dėlto yra eržilas ir turi savo charakterį - ne visai pavydėtiną. Nors man buvo ganėtinai smagu - bent jau jaučiasi, kad joji, ir kad tas padarėlis turi savo nuomonę. Taigi, po atsisakymo šokti, su dar didesne energija užvedu jį į kliūtį iš naujo ir dabar jau puikiai pavyksta.
Sustojame iki risčios ir galiausiai tiesiog imame žingsniuoti, kol mažylis neatvėsta. Tada nušoku žemėn, sutraukiu kilpas, atlaisvinu pavaržą bei kapsulę ir išsivedu arkliuką namučio.

Atsivedu Le Mans į aikštę ir pasiveržus balną ir išsitraukus kilpas, ropščiuosi ant ryžojo. Pasiimu trumesnius pavadukus ir paraginu žirgą pirmyn. Apeiname ratuką ir pradedame riščiuoti. Švelniai lankstydama galvą, kad mažius atminkštėtų, sukinėjamės voltukais. Kiek pašilę, sudirbame galvyte ir šis jau atminkštinęs snukį, pastato ją ir nuleidžia. Paglostau žirgo kaklą ir paraginu jį pirmyn, darydama nedidelį paplatinimą. Šis, puikiai išsiplatinęs, pan pagyrus sustoja ir mes pažingsniuojame.
Jam kvėptelėjus, mes vėl pradedame riščiuoti ir dabar darome dar vieną paplatinimą. Jam pajudėjus, tolygiai raginu blauzda, ko pasiekiu norimą rezultatą žirgui puikiai išsiplatinus. Pagiriu jį ir patrumpinu riščią. Mansis kiek nepatenkintas suriečia kaklą dar labiau ir vos vos mesteli užpakaliuką oran. Paraginu blauzda tvirtai jį laikydama ant rankos ir neleidžiu pabėgti. Dar kartą sėkmingai sutrumpinusi, pereinu į žingsnį ir leidžiu žirgui kiek pailsėti prieš zovadą.
Jam atsikvėpus, keliame zovada ir dideliais ratais ramiai šoliuojam aplink kliūtis. Palankstau galvytę ir lėtai, neskubindama Mansio, užeinu zovados kavaletes. Jis pataikęs į tempą, nesukiai susirenka kojas ir po antrojo karto pakeičiam koją ir užeinam iš kitos kojos. Gerai peršokę, pakeliui paimam ir nedidelį kryžiuką. Žirgas atrodo patenkintas, kad gali atsispirt nuo žemės... Pagiriu jį ir pabaigai paplatinu zovadą ir prasinešam nemažom skačkėm, kiek leidža aikštės dydis. Paglostau jį stabdydama ir jam perėjus į žingsnį, atiduodu pavaduką ir palaukiu, kol jis atsikvėps. Jam kiek atsikvėpus, nušoku žemyn ir nusivedu į arklides.

Atšlepsim su Dakar.
- Ai normaliai, nesam mes fainučiai. - atsakau Miglei.
Susitvarkau kilpas ir užlipu ant Dakar. šis iškart patraukia link Casiro ir visiškai nusispjovė į tai ką aš darau. Galiausiai abu žirgai gauną tai ko norėjo. Vieną kitą iš arčiau pamatyt. Dakar apuostė kitą eržilą ir apkramtė jį. Tą patį padarė ir Miglemi žirgas.
- šoksit? - paklausiau jos.
dakar priėjo prie kito žirgo subinės ir įkendo į Casiro subiniuką o paskui ir į koją. Miglemi žirgas atšoko atgal ir bandė tą patį padaryti Dakar.

Lengvai perbėgam kavaletes. Miglemi dar susuko kelis voltus, o aš jau kėliaus Dakar į zovadą. Ramiai apzovadavom kelis ratukus. Kitas dueta sjau irgi zovadavo.
Pasukau Dakar link kryžiuko. Lengvai peršokom kryžiuką ir leidom Miglemi i rCasiro pasirodyt. Šie irgi ne ką praščiau peršoko. Apzovadavom dra vieną ratuką ir pasukau žirgą link statmenos. Keli žirgo šuoliai ir kylam į orą. Pakylu iš balno ir atiduodu šiek tiek pavaduko. Nusileidžiam minkštai ant žemės. Paploju Dakar per kaklą ir stebiu ką daro kitas duetas.

Pasižiūriu ką daro Miglemi. Staiga susistabdau Dakar iki žingsnio išsitraukiu telefoną ir atsiliepiu.
Po minutėlės padedu telefoną į kišenę.
- Klausyk, jau turiu lėkti. - šukteliu Miglei. Ji palinksi ir toliau šokinėja, o mes su kaštonu išeinam

Atrisnojam žolyte su Evli Quinault į aikštę ir sukame į kairę. Jojame aikštės paribiais, todėl nedelsdama šiek tiek žirgui apsipratus imu lankstyti galvą. Jis atrodo kietas ir įsitempęs tad man paraginus jį steku per šikniuką deda breką. Aš įsikimbu keliais ir sudrausminu žirgą porą stekų mostų. Jis kiek įsiudrina ir ima mėtytis keisdamas kojas ir šokinėdamas, todėl nusprend-iu ramiai jį ''atkleist'' nuo darbo ir atlaisvinu pavaduką. Šis nusiramina ir ima ramiai nuleidęs galvą bėgti. Taip ramiai riščiuodami ir darydami voltus pabaigiam pirmąją dešimties minučių riščią. Švelniai jį sustabdau ir paglostau. Jam Šiek tiek atsipūtus pasiimu pavadį ir po truputį žingsniu dirbu su galva. Šitaip jis reguoja ramiau, todėl tęsiam tokį darbą. Nusišypsau pamačius, jog jis pagaliau atminkštino snukį ir davė ko prašyta: tiek pastatymo, kiek prsšiau, todėl pagiriu jį ir paraginu riščia. Jis ramiai paspartėja ir ima riščiuoti. Dabar jau dirbdami ir su galva ir su pastatymu, abu riščiuojam ir retkarčiais- paplatinam riščią. Jis aktyviai nujuda nuo blauzdos ir nekelia rūpesčių, todėl pakeliu į zovadą. Dabar jau vėl jaučiu, kaip jis kiek įsitempia ir ima prašytis leisti lėkti, todėl griežčiau pasiimu ant pavadžio ir taip patį paikydama, aktyvinu zovadą 'nuo galo'. Evli's supratęs ko aš iš jo noriu, greit išplatėja ir ima galingai dungsinti žemę su po kojomis. Patenkinta rezultatu pagostau ir pristabdau eržilą. Pakeičiam koją ir pazovadavę iš kitos, užeiname priešais stovinčią maždaug 50cm. statmenėlę. Pataikius į tempą paraginu žirgą ir atiduodu pavaduką. Šis lengvai liukoteli su užsidegimu ir perlipa statmeną. Dar kartą pakartojus ją, suku link lygiagretaičių (apie 80cm.) ir taip pat puikiai jas perskridus, pasuku žirgą gan drąsiai: į metro statmeną. Tačiau jis tik dar labiau užsidega jas išvydęs priešais ir aktyviai pajudėjęs ir pasiskaičiavęs tempus atsispiria ir išgaubia kliūtį. O aš nejučiom išsižioju ir pajuntu, kaip turiu laikytis keliais. Paglostau žirgą nusileidus ir pereinam į žingsnį. Jam atsipūtus ir kiek apdžiūvus sukame namų link ir aš nušokus žemėn atveržiu pavaržą ir nusivedu žirgą arklidžių link.

Atbildam į aikštę kartu su McJonnu. Pastebiu, jog joja dar keletas raitelių, tad garsiai pasisveikinu su visais, kas man atsako, kas tiesiog linkteli. Dabar jau laiminga ir su šypsena paglostau savo eržilą.
- Lekiam, pasportuosim! :))
Apžingsniuojam ratuką ir jam kimbam į darbą. Susirenku pavaduką ir pavarau vidine blauzda, sudirbu ranka ir švelniai pasiraginu risčia. Nusiimu 10min ir paaktyvinu Jonną, kad visai neužmigtu. Seniai jau jojau tarp kitų raitelių, tad vėl laviruojam tarp žirgų. Vis įjojam į voltą, nepaleisdama rankos vis stumiu žirgą nuo blauzdos, kad šis gražiai nusileistu ir kai tai padaro, iškart pagiriu. Po 10min risčios į abi puses sustojam. Pavaikštom, pavadžio žirgui neatiduodu. Susirinkusi galvą spusteliu blauzdom ir pasikeliu zovadėlę. Jojam ramiu tempu, bet nemiegam, nustumiu žirgą nuo blauzdos, įjojam į voltą, tada vėl grįžtam prie sienelės, pasikeičiam kryptį, pasisukinėjam tarp kliūčių ir baigiam apšilimą. Paglostau žirgą ir palaisvinu pavaduką. Apsižvalgau, kliūčių kaip tik yra, maršrutą šiokį tokį susigalvojau. Pasikeliu žirgą į kenteriuką ir užvedu į pirmąją statmenėlę iki 80cm. Užvedu tiesiai iš dešinės kojos, prasėdžiu ramiai ir šuolio metu spusteliuu dešinę koją, nusileidžiam ant kairės ir sukamės į kairį pusvoltį. Vėl užvedu žirgą ir vėl gražiai peršokam, nujojam tiesiai į lygiagretes 100cm. Jau palydžiu blauzda, palaikau rankoj ir vėl gražiai peršokam. Pagiriu eržilą ir pervedu į risčia. Aprisčiuojam ratuką.
- Šokam maršrutą!
Sušunku kitiems raiteliams. Visi nujoja prie sienelės, o mes kylam į zovadėlę. Užeinam pirmąją kliūtį - kryžiuką. Gražiai perlipam, paaktyvinu žirgą iškart po kliūties ir užvedu į lygiagretes, po jų keičiam koją ir sukamės į kairę, nujojam mūriuko link. Jis gan aukštas, virš metro, tad jau įsikimbu į balno atlapus keliais ir pentinų galiukais pakutenu Jonno šonus, tiesiai ir plačiai įjojam į kliūtį, atsiskaičiuoju tempus ir keliu eržilą, ši tvirtai pakyla ir dar tvirčiau nusileidžia, jojam toliau į dešinę, sukam į vidurį aikštės, ten peršokam statmenėlę ir užvedu į sistemą - 110cm. Ramiai prasėdžiu iki pirmosios kliūties, jos metu atsistoju iš balno ir paduodu žirgui pavadį, po pirmosios grįžtu į balną, du tempai ir vėl kylam. Nusileidžiam, sukam į dešinę ir užeinam paskutiniąsias lygiagretes - 120cm. Truputi ramiau užvedu, bet jau įjojam aktyviai, palydžiu žirgą blauzda ir dar prieš pat šuolį spusteliu, kad būčiau užtikrinta ir Jonnas kyla. Peršokam kliūtį ir nujojam tiesiai. Paglostau žirgą ir sustabdau, paduodu pavaduką.
- Na, šiandien užteks. :)
Pagiriu baltį ir leidžiu atsikvėpuoti. Pavaikštom 10min ir sustojam prie išėjimo. Nušoku nuo žirgiaus, atveržiu balną, sutraukiu kilpas ir išvedu gražuolį namo.

Atkėbliname į tylią, rytinės saulės nutviekstą aikštę su Perseval. Kadangi metas dar ganėtinai ankstyvas, čia visiškai tuščia, ir mudvi nesibaimindamos galime kibti į darbus - kurie tikriausiai bus ganėtinai nelengvi po tokios pertraukos, tad kiti duetai gali ir kiek per daug kritiškai į mus pažiūrėti.
Prisivedusi gražuolę prie sienelės, pabaigiu (šiaip ne taip) veržti pavaržą, patikrinu, ar nelabai sukasi balnas - o sukasi jis visai nemažai, tad gali ir ne kaip šita treniruotė baigtis, pasižymiu mintyse, jog reikia BŪTINAI numesti svorio. Tada sutvarkau kilpas, pareguliuoju kapsulę ir, iš trečio bandymo ir po dviejų balno pataisymų, užsiropščiu ant žirgo. Iškart subalansuoju svorį, nes pasijaučiu slystanti žemyn, ir paraginu Persiką į žingsnį.
Apeiname tris ratus aplink visą aikštę, tada keliamės ramią, lygią risčią ir įsivažiuojame į darbą. Pasilankstome, truputį pažaidžiu pavadukais ir atpalaiduoju kumelytę. Tada vėl kiek pasivaikštome, parisčiuojame, susukame keletą voltų bei nedidelį serpantiną, netgi pabandome skersuoti - šiaip sau, iš smagumo. Tačiau pastebiu, jog Perseval godžiai akimis ryja kliūtis.
- Na gausi šiandien ir pašokinėt, gausi,- nusijuokiu girdama už pusėtiną skersavimą.
Dar truputį pasivaikštome, tada kylame risčion ir perbėgame kavaletes. Risčia lygi ir ritminga, plati, už ją giriu žirgą ir vedu link kryžiuko. Jį perlipame iš abiejų pusių, Persikiukas vėl susilaukia pagyrimo.
- Na, kadangi jau esame profesionalioje aikštėje, gal neapsiribokime vien mažais aukščiais?- juokais klausiu, nors akimis ieškodama tinkamų kliūčių atidžiai įvertinu jų aukštį, kad pirmai treniruotei nebūtų per didelis.
Radusi keturias patikusias kliūtis, leidžiu ryžiukei pailsėt ir tada iškart iš žingsio raginu aktyvią zovadą. Ja apšuoliuojame vieną ratą, išsitiesiname ir energingai šokame per metrinę statmeną. Dailiai ir lengvai nusileidžiame, zovaduojame skersai aikštę link lygiagrečių. Pajuntu lyg žirgas šlubuotų, tačiau vos kelis tempus - ir, pasitrumpinusi pavadį, vėl nieko nesuprantu - nes jokio šlubavimo nesijaučia. Įdėmiau stebėdama panašius dalykus, vėl užvedu Perseval į šuolį ir nusiraminu - nes viskas lyg ir gerai.
Sukamės dešinėn, išsitiesiname, 1,2 metro statmena lieka už mūsų ir energingai zovaduojame link paskutiniosios šiandienos kliūties - 1,4 metro statmenos. Skaičiuoju tempus ir aiškiai rodau juos Persikui, nors gal to visai ir nereikia. Galingai atsispiriame, šokame aukštyn ir kiek kietokai leidžiamės. Ploju delnu mažylei per kaklą, lyg po sėkmingo starto varžybose, ir dėkoju.
Šiek tiek parisčiuojame, tada atsipalaidavimui milijoną metų vaikštome ir tyliai širdimis bendraujame.
- Šaunuolis mano vaikas,- pagiriu dar sykį ir prisiglaudžiu prie kaklo.
Atsiilsėjusios iki soties, nupėdiname prie sienelės, tada aš su visu balnu nuslystu žemėn ir dar labiau atlasvinu pavaržą, sutvarkau kilpas ir kapsulę. Nusišypsojusi zuikinui, išsivedu namučio.