Su savu mašiniuku, pavargusi, gale velkanti priekabą atvažiuoju iki savo arklidžių. Čia manęs jau laukia grūmas Antanėlis. Šypteliu kai jis man atidaro vartus ir įriedu vidun. Gale daužosi juodžio kanopos. Sustabdau mašiną, užgesinu variklį ir užtraukiu rankinį kai pro galinį veidrodį pamatau,kaip Antanas atidarinėja priekabą. Grreit iššoku iš mašinos ir rikteliu.
- Ne ! Palik jį man !.
Bet nespėju, tai būna ištarta per vėlai. Dresden Mann stoja piestu, Antanas griūna žemėn ir juodis dar gerai vožteli kanopomis grūmui į nugarą. Antanas tik riebiai nusikeikia ir atsistoja. Išimu iš galinės sedynės kordą ir nueinu prie žirgo.
- Nu, smarkiai ten?.- užklausiu grūmo.
- Ne, nu ką čia, mėlynė ir viskas.
Pavartau akis.
- Tai va, dabar nuvaryk mano mašiną į aikštelę ir užrakink, tada lauksiu tavęs juodžio garde su obuolių maišu.
Antanas linkteli ir palaukęs,kol išvesiu eržilą išvažiuoja. Smarkiai laikau Dresden'ą už kantaro ir kordo ir vis kartoju ''Easy baby..'' Žirgas ne juokais įpykęs, nuleidęs ausis ir norintis parodyti kas čia vadas. Šiaip ne taip išsivedu pikčiurną.